Treniruočių apranga (keikogi (稽古着))

Gi (着) – standartinė uniforma, skirta japonų kovos menų (aikido, dziudo, karate ir kt.) mokymuisi. Karategi (空手着) (tradicinė karate treniruočių apranga) dažniausiai gaminama iš lengvesnio ir plonesnio audinio, nei judogi (柔道着) (tradicinė dziudo treniruočių apranga), kadangi dziudo naudojami sugriebimai ir tempimai už uniformos. Aikido labiau priimtinas dziudo gi, tačiau leidžiama dėvėti ir karate uniformą.

Kelnės

Pirmiausiai apsimaukite kelnes. Nors tai nėra sudėtinga, atkreipkite dėmesį į keletą niuansų:

Kelnės turi apjuosti taliją, tačiau virvutės rišamos žemai aplink klubus;
Jei virvutės apjuosia klubus du kartus, pirmiausia praverkite per centrinę kilpą, tada tempkite laisvus galus;
Laikantis tradicijų, o taip pat saugumo dėlei, naudokite kvadratinį mazgą. Mazgas su kilputėmis (naudojamas rišant batus) patogesnis nusirengiant, tačiau treniruočių metu gali netyčia atsirišti.

Švarkas

Švarką renkitės taip, kad kairysis skvernas būtų ant viršaus. Priešingas rengimosi būdas naudojamas rengiant mirusius. Jei švarkas su raišteliais (kai kurie karategi variantai ar pan.), juos suriškite. Čia galima naudoti ir mazgą su kilpelėmis, kadangi kai užrištas diržas, jų atsirišimas neturi didelės įtakos.

Diržas

Raskite diržo vidurį ir pridėkite truputį žemiau bambos.
Stipriai apjuoskite abu galus aplink save. Diržas privalo visą laiką liesti jūsų kūną (turima omeny tai, kad ties jūsų stuburu diržo galai turi liestis šonais, o ne dengti vienas kitą).

Etiketas (reigi)

„Norint perduoti etiketą ir drausmę kitiems, tai turi atsispindėti tavo paties dvasioje.“

(Tamura Sensei)

Mokinių elgesys dojo grindžiamas didžia pagarba vietai, ten esantiems žmonėms ir salės puoselėjimu. Bendrai paėmus, jų elgesys atitinka „gerų manierų“ normas civilizuotoje visuomenėje. Ypač griežtai mokinys turi laikytis numatytų elgesio taisyklių užlipus ant tatami – tai taisyklės, atkeliavusios iš Japonijos, kurių laikomasi daugumoje klubų, praktikuojančių japonų kovos menus.

Nabuyoshi Tamura Sensei knygoje „Aikido etiketas ir tradicijų perdavimas“ rašo:

„Japonijoje sakoma, kad budo (武遠) alfa ir omega sudėta į rei (礼). Agresyvumas ir kovinis instinktas tik stiprės, jei kovinės praktikos metu jų neapribosime. Siekiant valdyti grupę, vedamą šių agresyvių instinktų, ir siekiant apsaugoti ją nuo iširimo, reikalingos tam tikros taisyklės. Tai tikriausiai ir sąlygojo etiketo ir disciplinos atsiradimą ir būtent jie užtikrina normalų šių taisyklių funkcionavimą. Kova be taisyklių ir etikos priklauso gyvūnų pasauliui, o ne budo pasauliui. Bugei (武芸) (kovos menai) ir bujutsu (武術)(tradiciniai kovos menai) – tai ne kas kita, kaip kariavimo metodai. Rei išreiškiamas paprastu nusilenkimu.

Tačiau rei apima tokių vertybių suvokimą, kaip kultūra ir auklėjimas, mandagumas, pagarba, hierarchija, pripažinimas. Reigi (礼儀)(etiketas) – tai abipusės pagarbos pasireiškimas bendruomenės viduje. Rei taip pat galima suvokti kaip savo padėties kito atžvilgiu įvertinimo būdą. Galima netgi teigti, kad tai padeda suvokti savo padėtį.

Hieroglifas rei sudarytas iš dviejų elementų: shimeshu (示) ir yutaka (豊). Shimeshu: dieviškoji dvasia, įsikūnijanti į altorių.
Yutaka: kalnas ir šventas indas, kuriame sudėtas maistas – dvi ryžių varpos; indas, pripildytas maisto; gėrybės. Kartu susiliedami jie simbolizuoja altorių, kuriame aukai sukrauta daug maisto ir priešais kurį laukiama dievybės apsireiškimo (šventės).

Gi (儀): žmogus ir tvarka. Apibūdina tvarką arba tai, iš ko verta imti pavyzdį. Tokiu būdu, reigi – tai, kas nuo pat pradžios valdo šventą puotą. Visai tikėtina, kad ši prasmė atsirado kaip žmonių bendravimo rezultatas, kai nusistovėdavo ceremonija, nusakanti hierarchinius santykius.

O‘Sensei nepaliaudavo kartoti: „Aikido skirtas tam, kad nusakytų tikrąją žolės, medžių, paukščių, žinduolių, žuvų, vabzdžių, visko iki smulkiausių vabaliukų padėtį.“
Jei kiekvienas žinos savo tikrąją vietą, tai reiškia, kad kiekvienas pažinos pats save. Ir išties, pažinoti save – reiškia žinoti tą misiją, kurią jums paskyrė dangus. Atlikti tai, kas jums skirta dangaus, – tai reiškia paklusti kosminei tvarkai; ir tokiu būdu nelieka vietos nei blaškymuisi, nei prieštaravimams, ir jūsų dvasioje įsigalės tikrasis pasaulis. Jei žmogus priima šią kosminę tvarką kaip žmonių visuomenės struktūros modelį ir jei jis laikosi šio principo net menkiausiuose savo veiksmuose, tuo pasiekiama tai, kas vadinama reigi-zaho. Gerbiantis šias taisykles žmogus gali iškilti. Šeimoje egzistuoja natūrali hierarchija: senelis, močiutė, tėvas, mama, vaikai, anūkai, vyresni, jaunesni. Kariuomenėje, siekiant užtikrinti funkcionavimą, reikalinga laipsnių hierarchija: generolas, pulkininkas, majoras ir t.t. Tą patį mes matome ir religinėse organizacijose: šventas tėvas, patriarchas, kardinolas, arkivyskupas… Lygiai taip ir budo: meistras, mokinys, sempai, kohai, dohai*, aukščiausi lygiai, pradedantieji, vyresni ir jaunesni. Visi šie santykiai veikia išvien. Etiketo esmė tame, kad kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų teisingą pusiausvyrą. Norint išsaugoti šią tvarką, reikia laikytis pagarbos mokytojui, teisingai elgtis sempai atžvilgiu, laikytis etiketo kohai ir dohai atžvilgiu.“

* sempai – kohai skirta pažymėti pradžią, pirmuosius žingsnius tos rūšies disciplinoje ir nesusijęs su laipsniais ir lygiais. Terminas dohai skirtas kartu pradėjusiems mokymąsi.

Užsiėmimų (treniruočių) salė (dojo)

Vieta, kur vyksta aikido užsiėmimai, japoniškai vadinama dojo (道場). Šis pavadinimas kilęs iš budizmo laikų, kai dojo reiškė vietą, kur vienuoliai, įžengę pro „Budos vartus“, gilinosi į jo mokymą (meditavo, atliko koncentracijos ir kvėpavimo pratimus ir pan.). Bėgant metams, šio žodžio reikšmė pakito ir pradėta vartoti pažymint vietą, kur praktikuojami kovos menai.

Dojo samurajams reiškė šventą vietą, kur buvo negalima įžengti apsiavus, garsiai kalbėti, juoktis. Pašaliniams įeiti griežtai draudė, nes pratimai, kurių mokė dojo, buvo įslaptinti. Dojo mokiniai laikėsi griežtos hierarchijos: pagarba jaunesnio vyresniam pagal diržo reikšmę, t.y. pagal meistriškumą. Visi, pradėjusieji tobulėjimo kelią, privalėjo gerbti savo prižiūrėtojus, instruktorius arba mokytojus. Už mažiausią nepaklusnumą buvo išmetama iš mokyklos.

Paprastai šiuolaikinė aikido dojo susideda iš:

Vietos, skirtos informacijos teikimui, korespondencijai ir t.t. Čia paprastai būna vardų lenta (nafuda-kake (名札掛け)), kurioje iškabinami klubo narių, išdėstytų pagal lygį, vardai, ir skelbimų lenta.
Vietos lankytojams, svečiams, korespondentams, žiūro-vams (raihinseki (来品席)), įprastai tam skiriama „aukštesnė“ (joseki (上席)) arba „žemesnė“ (shimoseki (下席)) dojo pusė.
Rūbinės ir tualeto, bei dušo.
Imtynių kilimo (tatamio) (tatami (畳)).

Tradicinės kovos menų salės (dojo) įrengimas

Pagrindas, kur vyksta aikido užsiėmimai, turi būti lygaus ir elastingo paviršiaus, nelabai šiurkštaus, kad nesužeistų žmogaus odos, bet tampriai amortizuotų kūliavirsčius ir kritimus, ir ne toks minkštas, kad galėtų sužaloti pėdas ar trukdytų staigiems vientisiems judesiams, kurie sudaro aikido judesių pagrindą.

Japonijoj šis plotas padengiamas atitinkamu skaičiumi tradicinio tatami demblių, pagamintų iš storos drobės, prikimštos ryžių šiaudų (toko), žolės arba nendrių (i-omote). Jų išmatavimai panašūs į mūsų naudojamus dziudo imtynių kilimo lapus (1 X 2 metrų ploto ir apie 6 cm storio). Keletas demblių, sudėtų šalia, sudaro lygų paviršių. Dažnai jie klojami ant medinių lentų, suklotų ant plieninių lingių, kurios dar padidina jau ir taip didelį tatami elastingumą. Dažniausia, šis plotas yra stačiakampio arba kvadrato formos ir jos pusės turi specifinius pavadinimus, pagal dojo etiketą.

Tradicinės kovos menų salės planas

Pagrindinė pusė, kuriai priskiriama centrinė dalis ir erdvė priešais ją, vadinama „aukščiausiąja vieta“ arba kamiza (神々座) (joza) (上座). Ji skirta sėstis mokytojui, treneriams, garbingiems svečiams ir dojo atsakingiems asmenims specialių iškilmių metu. Pagal tradiciją, ši pusė sutampa su šiaurine salės puse. Šioje pusėje pagal tradiciją statomas simbolinis altorius (shinden (新田)), pakabinamas įkūrėjo Ueshiba portretas arba ant sienos rėmeliuose kabo kaligrafiškai užrašyti prasmingi išsireiškimai (gaku). Japonijoje kamiza pusėje taip pat randasi niša (tokonoma), kurioje paprastai kabinamas paveikslas, ritiniai su kaligrafija, pastatomi kardai, ceremonijų būgnai, pastatoma ikebana (生け花) (dekoracinė kompozicija iš gėlių, šakelių ir lapų) ir pan. (žiūr. pav.). Priešais kamiza esanti salės dalis vadinama „žemutine vieta“ arba shimoza (下座). Šioje vietoje sėdasi mokiniai veidu į mokytoją (į kamiza). Paprastai mokiniai sėdi eilėje, pagal jų lygį: daugiau pasiekę mokiniai sėdasi „aukštesnėje pusėje“ (joseki), t.y. kairėje kamiza pusėje. Ši dalis (joseki) kartais mokytojo naudojama vietoj kamiza, kada joje ceremonijos metu sėdi garbingi svečiai. Dešinėje kamiza pusėje tatami dalis, vadinama „žemesne puse“ (shimoseki), kur sėdi mokiniai, jeigu jų mokytojas sėdi joseki.

——
Japoniški terminai parašyti paryškintu ir pasvirusiu šriftu, naudojant pripažintą pasaulyje Hepburno lotyniškąją transkripciją.