Aikido technika
Aikido technikos pagrindą sudaro sferiniai judesiai. Išmokstama ne elementariai blokuoti smūgį ar kitokį puolimo judesį, bet „įeiti“ į jį. Jūs nuolat judate ir sukatės apie savo ašį ir jei teisingai „įeinate“ į judesį, jūsų priešininkas patenka lyg į verpetą ar stiprų sūkurį. Puolimas jūsų sukimuisi tik suteikia energijos. Bet šį sūkurį valdote jūs, o priešininkas tampa tarsi pasyvus stebėtojas. Nuo pat pirmųjų treniruočių aiškinama, kad kova – tai bendras jūsų ir priešininko judėjimas, lyg šokis poroje, kai kiekvienas atlieka savo judesius. Tai jau tampa ne kova, bet tiesiog malonumu, kai jūs galite mėgautis savo technikos tobulumu ir priešininko išradingumu.
Visa aikido technika paremta nuostabiu žmogaus fiziologijos pažinimu ir sumaniai panaudojama jūsų pačių labui. Jau seniai pastebėta, kad nebaigus vieno energingo judesio, negalima pradėti kito. Kai priešininko judesys patenka į jūsų sūkurį, jis tampa tarsi begalinis ir priešininkui nelieka kitos išeities, kaip judėti kartu su jumis. Pakartotinai smūgiuoti jis negali. Jei jūs, pasinaudodami savo jėga bei energija, blokuojate smūgį ir sustabdote jo judesį, jūs suteikiate priešininkui galimybę pradėti kitą staigią ataką. Viena pagrindinių aikido taisyklių byloja: „Leiskite priešininkui judėti ten, kur jis nori, smūgiuoti taip, kaip jis nori ir nukristi ten, kur jis veržiasi“.
Bazinė aikido technika yra gan paprasta: keli žingsneliai, keliolika pagrindinių judesių ir praktiškai to pakanka. Bet šis paprastumas apgaulingas, po grakščiais ir gan paprastais judesiais slypi didelis meistriškumas. Mokantis vien tik aikido technikos, nieko gero neišeis, nes dauguma aikido technikos metodų naudoja ki energiją.
Ki energija ir jos panaudojimas
Jau per pirmąsias treniruotes pradedama mokyti panaudoti ki energiją. Japonams energija ki yra Dievo sinonimas, visatos pagrindas. Energiją ki sunku aprašyti žodžiais, tai reikia pajausti. Labai greitai mokiniai išmoksta, kaip raumenų jėgą pakeisti ki energija. Iš pirmo žvilgsnio tai paprasti ir lengvučiai pratimai, tačiau be jų aikido meistras negalėtų pradėti kovos. Pavyzdžiui, nesulenkiamos rankos technika. Kelis kartus stipresnis partneris, puldamas iš daug patogesnės pozicijos, nesugeba sulenkti jums rankos. Taip atsitinka todėl, kad jūs panaudojate ne raumenų jėgą, o ki energiją. Vėliau mokiniai mokosi ramiai sėdėdami, susikaupę ir naudodami vien tik energiją ki, pasipriešinti keliems partneriams, kurie stengiasi iš visų jėgų juos pargriauti.
Meistrai, pasinaudodami ki energija, moka sumažinti ar padidinti savo kūno svorį. Tai ne fakyro ar fokusininko triukas, tai meistriškas ki energijos valdymas. Aikido meistras paprasčiausiai stovi, jam po pažastimis pakišami du pagaliai ir keturi stiprūs vyrai stengiasi jį pakelti. Jiems pavyksta, tačiau atima labai daug jėgų, nes kūnas gerokai sunkesnis. Tiesa, tokie iš pirmo žvilgsnio paprasti pratimai pasiekiami tik aukšto lygio meistrams. Pirmiausia turite pajusti, kaip jūsų kūnu teka energija ki, ir tik tada jūs tapsite nenugalimas. Jei valdote ki energiją, jūs pasinaudojate Visatos energija, o ji tokia didžiulė palyginus su menkutėmis žmogaus pastangomis. Kas gali nugalėti Visatą?
Bet energijos ki nesuvoksite ir tuo labiau ja nepasinaudosite, kol nepasinersite į nuostabią aikido filosofiją.
Aikido filosofija
Tai nuostabi taikos ir harmonijos filosofija, daugelis jos teiginių sutampa su pagrindiniais religijos postulatais: „mylėk savo priešininką kaip pats save“, „nekovok ir laimėsi“, „sunaikink agresiją nepakenkdamas agresoriui“, „pažink save ir pažinsi Visatą“. Sunku viską išvardinti. Kartu su kūno ir dvasios treniruotėmis jūs vis giliau pasinersite į šią filosofiją ir greitai suvoksite agresijos beprasmybę. Aikido – tai vienintelis kovos būdas, kuriame nėra nei vieno puolamojo judesio. Puolimo technika jums paprasčiausiai nereikalinga, jūs mokotės tik gintis. Daugelyje šalių aikido dėstoma net ir įkalinimo įstaigose. Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, kad rytų kovos menas dėstomas nuteistiesiems. Bet juk aikido – tai taikos menas, kuris moko sunaikinti agresiją ir pirmiausiai tai įvyksta pačiame žmoguje. Išėję iš tokių įkalinimo įstaigų, nuteistieji žymiai rečiau grįžta atgal. Tai ypač aktualu nepilnamečių auklėjimo įstaigose. Žmogus sustiprėja tiek fiziškai, tiek dvasiškai, išmoksta naudotis efektyvia technika ir energijos ki privalumais. Jis suvokia, kokia beprasmiška ir pažeidžiama yra agresija, ir paprasčiausiai jos atsisako, nes žino, kaip lengva ją nugalėti.
Aikido filosofija taip pat padeda suprasti save ir suvokti savo vietą šiame pasaulyje. Ji leidžia nors akimirkai į pasaulį pažvelgti kitomis akimis. Net ir pradedantys mokytis aikido, tik truputį įvaldę ki energiją, pramokę technikos, susipažinę su aikido filosofija žmonės tampa gerokai ramesni kritinėse ar stresinėse situacijose, labiau pasitiki savo jėgomis, dažnai atsikrato bereikalingų baimių.
Subtili ir efektyvi technika, energijos ki valdymas, meilės ir harmonijos filosofija – štai trys elementai, iš kurių susideda aikido menas. Visi trys elementai yra organiškai persipynę ir neatskiriami vienas nuo kito. Todėl visų aikido elementų mokymasis vyksta vienu metu nuo pat pirmųjų treniruočių. Užsiėmimų metu jūs sužinosite daug naujo ir nepatirto.
Aikido – taikos menas
Aikido įkūrėjas Morihei Ueshiba
Šį nuostabų kovos meną sukūrė ir padovanojo žmonijai Morihei Ueshiba (植芝盛平) (1883 12 14 – 1969 04 26) (nuotraukoje). Jis pirmasis pradėjo eiti šiuo keliu, pasiekė stulbinančių aukštumų, sukūrė didingą mokymą, paruošė gausų būrį mokinių. Nors jis jau seniai miręs, bet liko ir nuolatos plinta didžiojo mokytojo menas, vis daugiau ir daugiau žmonių pasuka šiuo keliu.
Šio kovos meno pavadinimas sudarytas iš trijų hieroglifų: ai (合) – harmonija, ki (気) – energija (daugeliui japonų tuo pačiu tai reiškia ir Dievą) ir do (遠) – kelias. Išvertus į lietuvių kalbą, tai reikštų – „harmonijos kelias, kuriame mus lydi Visatos energija“. Nuo pat pradžių aikido buvo vystomas kaip budo (武遠) – tradicinis kovos menas. Ir šiomis dienomis, norint perprasti daugelį aikido subtilybių ir suvokti didingą filosofiją, tenka praleisti nemažai laiko sporto salėje ir išlieti daug prakaito. Filosofija ir nuostabiai grakštūs judesiai šiame mene sudaro bendrą visumą.
Morihei Ueshiba gimė 1883 m. samurajaus šeimoje, vaikystėje jis buvo silpnas ir ligotas vaikas. 1904 m. kovėsi Mandžiūrijoje Rusijos – Japonijos kare. Grįžęs iš karo, studijavo įvairius kovos menus, pelnė nemažai meistro titulų, laimėjo daugelį sunkių kovų. Palaipsniui pradėjo kurti savo mokyklą. 1942 metais atsiskyrė nuo viso pasaulio, ilgai mąstė ir meditavo. 1946 metais sugrįžo į visuomenę ir pateikė naująjį kovos meną aikido. Tuo metu Japonija gėdingai pralaimėjo karą, visoje šalyje sklandė neviltis, prarastų idealų pojūtis, gatvėse karaliavo okupacinė kariuomenė. Japonams atrodė, kad pasaulis žlugo ir niekada nebeatgims. Ir šioje gūdžioje naktyje staiga atsirado šviesos spindulys – aikido. Nors tai kovos menas, bet pagrindinis jo principas byloja – „Mylėk savo priešą kaip pats save“. Kai priešininkas, ginkluotas aštriu kardu, puola jus, siūloma mylėti savo priešą ir priimti jo poelgį kaip klaidą. Mokoma sunaikinti agresiją, nepakenkiant agresoriui. Jei žmogus jus puola, jis klysta ir reikia mokėti tą jam paaiškinti, nesužalojant nei kūno, nei dvasios. Daugelis aikido filosofijos elementų lyg perimti iš Švento rašto, bet tai ne tik pamokslavimas ar teorinis mokymas. Mokiniai, lankantys treniruotes, greitai pastebi, kad visą šią nuostabią filosofiją galima taikyti ir realiame gyvenime, net ir ekstremaliomis mirtinai pavojingomis kovos sąlygomis. Žmonės išmoksta į brutalią fizinę jėgą atsakyti švelnumu ir meile. Filosofija išmoko mylėti visą pasaulį, o techniniai pratimai (fizinis darbas sporto salėje) išmoko taikyti filosofiją realiose situacijose. Tai ir sudaro aikido esmę ir tuo šis kovos menas skiriasi nuo kitų budo. Japonams jis buvo lyg stebuklas, daugelis mokinių atgavo tikėjimą pasauliu ir surado naujus idealus. Mokinių ir pasekėjų būrys sparčiai augo, netrukus aikido peržengė Japonijos sienas ir pradėjo plisti po visą pasaulį. Daugelis Japonijos istorikų aikido mini kaip vieną iš stebuklingo šalies prisikėlimo faktorių.
Žiūrint filmuotą medžiagą, kurioje įamžintas didysis mokytojas, apima nuostabos ir pasigėrėjimo jausmas. Dokumentiniuose kadruose – mažas ir ligotas žmogus, kurio kūnas sulinkęs nuo ilgo gyvenimo naštos, stoja į kovą su keliais, o kartais keliolika jaunų, stiprių ir gerai treniruotų priešininkų. Grupinis puolimas gerai suplanuotas, energingas, agresyvus ir suderintas, rodosi, mokytojas tuoj pralaimės ir bus visiškai sugniuždytas, bet ne, grakštus lyg balete kūno judesys, keli greiti, bet labai plastiški rankų mostai, ir visi priešininkai guli ant tatamio. Mokytojas šypsosi ir komentuoja situaciją. Priešininkai keliasi, vėl atakuoja, vėl krenta ir ritasi, mokytojas tebesišypso ir prašo tęsti atakas, net duoda patarimus kaip geriau pulti. „Penktą ar šeštą kartą keliesi nuo tatamio, vėl atakuoji, atrodo, tuoj nugalėsi, bet vėl kažkokiu nesuvokiamu būdu žemė pradeda suktis, ir tu vėl guli ant tatamio. Agresija ir puolimai atima labai daug energijos ir jėgų, pyktį keičia apatija, suvoki, kokios bergždžios visos tavo pastangos. Galų gale viskas mirtinai įgrista, sekančiam puolimui paprasčiausiai trūksta jėgų, kova savaime užgęsta. Mokytojas šypsosi, nusilenkia mums, padėkoja už nuostabiai praleistą laiką ir pasišalina. Pralaimėjimo kartėlio nėra, juk net neužsigavome ir kovą patys baigėme, gėdytis mums taip pat nėra ko – mes darėme ką galėjome, panaudojome visas savo jėgas ir įgūdžius. Liko tik nuostabos ir pasigėrėjimo jausmas“, – taip aprašė savo pirmąjį susitikimą su Morihei Ueshiba dziudo (柔道) meistras Koichi Tohei (藤平光一), pelnęs dziudo pasaulio čempionate sidabro medalį. Tą dieną jis užsuko į viešą didžiojo mokytojo pasirodymą, išklausė paskaitą apie aikido filosofiją, savo noru pateko į puolančiųjų grupę ir daugiau nebegrįžo ant dziudo tatamio.
Bet aikido – ne tik kovos menas. Treniruočių metu įgytas žinias ir įgūdžius galima pritaikyti visose gyvenimo sferose. Profesionalūs golfo meistrai mokosi aikido principų ir sėkmingai taiko juos golfo aikštynuose. Politikams aikido menas padeda išvengti krizinių situacijų sunkių derybų metu. Profesionaliems motokrosininkams aikido praktika padeda išvengti sunkių traumų lenktynių metu. Ir visai paprasta gyvenimiška situacija: žiemą einate slidžia gatve, staiga paslystate, užpakaliu trenkiatės į žemę, skaudžiai užsigaunate ir dėkojate Dievui, kad šį kartą pavyks apsieiti be medikų pagalbos. Aikido šioje situacijoje duoda naudos – treniruočių metu kūnas išmoksta „susigrupuoti“ ir visai be valios pastangų atlieka visus būtinus judesius, kad kritimas būtų saugus ir minkštas.
Įkūrėjo žodžiai
Kadangi ai (harmonija) ir ai (meilė) – rašomi taip pat, aš nutariau pavadinti savo unikalų budo „aikido“, nors žodis „aiki“ – senas. Žodis, karių naudotas praeityje, iš esmės skiriasi nuo manojo.
Aiki – ne technika, skirta kovoti ar nugalėti priešą. Tai – kelias, skirtas puoselėti taiką ir suburti žmones į vieną šeimą.
Aikido paslaptis slypi susiliejime su visatos judesiu ir santarvės pasiekime su pačia visata. Tas, kuris pasiekė Aikido paslaptį, išlaiko visatą savyje ir gali teigti: „Aš – visata“.
Aš nenugalimas, kaip ir kaip greitai priešas bepultų. Ne todėl, kad mano technika greitesnė, nei priešo. Tai – ne greičio klausimas. Kova baigiasi anksčiau, nei prasideda.
Kai priešas bando mane užpulti, jis susiduria su pačia visata ir turi pažeisti visatos harmoniją. Todėl, kai tik jis nutaria mane pulti, jis jau pralaimi. Čia negalioja joks laiko matas – greitai ar lėtai.
Aikido – nesipriešinimas. Todėl visada pergalingas.
Turintys blogas, prieštaringas mintis, pralaimi nuo pat pradžių.
Tada kaip jūs galite atsisakyti blogų minčių, išvalyti savo širdį ir pasiekti harmoniją su veiksmais visų, kas gyva Gamtoje? Iš pradžių jūs turite priimti Dievo širdį į savąją. Tai – Didi Meilė, Visagalė visais laikais ir visose visatos veiksmuose. Meilėje nėra nesutarimų. Meilė neturi priešų. Prieštaringos mintys, mąstymai apie priešų egzistavimą, nesuderinami su Dievo ketinimais.
Nepritariantys šioms mintims, negali būti harmonijoje su visata. Jų budo – griaunantis budo. Tai – ne kūrimo budo.
Todėl varžybos, pergalės ir pralaimėjimai – nėra tikrasis budo. Tikrasis budo nežino pralaimėjimo. „Niekada nepralaimėti“ reiš-kia „niekada nekovoti“.
Nugalėti, reiškia įveikti savyje prieštaringas mintis. Tai – jums dovanotos misijos atlikimas.
Tai – ne tik teorija. Jūs turite tai praktikuoti. Tada jūs įgysite di-džiąją vienybės jėgą su Gamta.
Nežiūrėkite priešui į akis, nes jūsų protas paskęs jo akyse. Nežiūrėkite į jo kardą, nes žūsite nuo jo kardo. Nežiūrėkite į jį, nes jūsų dvasia bus prikaustyta. Tikrasis budo – puoselėjimas patrauklumo, kuris užburs jūsų priešininką. Viskas, ką aš turiu daryti – eiti šiuo keliu.
Man užtenka net stovėti nugara į priešą. Kai jis puola, atlikdamas smūgį, jis pats save susižalos. Aš ir visata – vieningi, ir negali būti kitaip. Kai aš stoviu, jis bus į mane įtrauktas. Ueshiba neegzistuoja nei laikas, nei vieta – tik visata, tokia, kokia ji yra.
Ueshiba neturi priešų. Jūs klystate, jei manote, kad budo reiškia turėti priešininkų ir priešų, ir tapti stipriu, kad juos nugalėti. Tikrame budo nėra nei priešininkų, nei priešų. Tikrasis budo turi būti vienybėje su visata; tai yra, susilieti su visatos centru.
Aikido būtinas protas, nukreiptas tam, kad tarnautų viso pasaulio žmonių taikai, o ne mintys to, kuris siekia tapti stipriu, arba kuris treniruojasi tik tam, kad nugalėtų priešą.
Kai kas nors klausia, ar mano aiki budo principai paimti iš religijos, aš atsakau: „Ne“. Mano tikrojo budo principai paaiškina religijas ir jas išbaigia.
Aš ramus, nesvarbu kada ir kaip mane puola. Aš neprisirišęs prie gyvenimo arba mirties. Aš palieku viską kaip yra Dievui. Nepri-siriškite prie gyvenimo ir mirties, ir galvokite apie tai, kad viską paliekate Jam ne tik tada, kai jus puola, bet ir savo kasdieniniame gyvenime.
Tikrasis budo – meilės veiksmas. Tai – gyvenimo suteikimas vi-siems gyviams, o ne žudymas arba tarpusavio kova. Meilė – tai dieviškoji visų gyvių globa. Niekas negali be jos egzistuoti. Aikido – meilės realizacija.
Aš neieškau žmonių draugijos. Kieno draugijos tada aš ieškau? Dievo. Šis pasaulis nesivysto teisinga kryptimi, nes žmonės ieško žmonių draugijos, kalbėdami ir darydami kvailus dalykus. Geri ir blogi gyviai – vieninga šeima pasaulyje. Aikido atmeta bet kokius prisirišimus; aikido neskirsto poelgių į gerus ir blogus. Aikido palaiko visų gyvių pastovų augimą ir vystymąsi, ir tarnauja visatos tobulėjimui.
Aikido mes užvaldome priešo protą anksčiau, nei atsirandame priešais jį. Tuo mes jį traukiame prie savęs. Mes einame per gyvenimą su šiuo mūsų dvasios patrauklumu ir stengiamės valdyti visą įsivaizduojamą pasaulį.
Mes nepaliaujamai meldžiamės, kad neįvyktų susidūrimas. Dėl to mes griežtai draudžiame aikido varžybas. Aikido dvasia – tai my-linčio puolimo dvasia ir taikaus susitaikymo dvasia. Šiuo tikslu mes jungiame ir vienijame priešus meilės troškimu. Meile mes galime išvalyti kitus.
Supraskite Aikido, pirmiausia, kaip budo, o po to, kaip tarnavimo Pasaulinės Šeimos kūrimui kelią. Aikido skirtas ne atskirai valsty-bei ar kam nors asmeniškai. Jo vienintelis tikslas tas, kad atliktume Dievo darbą.
Tikrasis budo – tai visų gyvių saugojimas su meile santarvės dvasioje. Santarvė reiškia bendros misijos užbaigimą.
„Kelias“ reiškia būti vienybėje su Dievo Valia ir vykdyti ją. Jei mes nors truputį iškrypsim iš jo, tai bus ne Kelias.
Mes galime teigti, kad aikido – būdas išnaikinti velnius mūsų DVASIOS nuoširdumu, vietoj kardo. Tai yra, paversti pragarišką pasaulį į Dvasios Pasaulį. Tai – aikido misija. Nugalėtos pragariškos mintys kris žemyn, o Dvasia pergalingai pakils. Tada aikido duos vaisius šiame pasaulyje.
Be budo nacija eina link sugriuvimo, nes budo – saugojimas su meile ir šaltinis mokslinei veiklai.
Tie, kurie veržiasi mokytis aikido, turi atverti savo protus, aiki pagalba klausyti Dievo širdies, ir taikyti tai. Jūs turite suvokti didįjį aiki išvalymą, praktikuoti tai ir visą laiką tobulėti. Su malonumu pradėkite savo dvasios auklėjimą.
Aš noriu, kad atidūs žmonės įsiklausytų į aikido balsą. Ne tam, kad taisytų kitus, o savojo proto išvalymui. Tai – aikido. Tai – aikido misija, ir ji turi tapti jūsų misija.
Aikido pritaikymas kasdieniame gyvenime
Per aikido treniruotes daug dėmesio skiriama sąnarių lankstumo lavinimui. Tai labai svarbu norint išvengti traumų. Dauguma mūsų namuose ir darbe mažai juda, todėl laikui bėgant prasideda sąnarių kalkėjimas ir su šia problema susijusios ligos. Aikido treniruočių metu jūs gerai išmankštinate savo sąnarius ir tuo pačiu pagerinate bendrą savijautą. Aikido techniniai pratimai reikalauja geros kūno koordinacijos. Tai dažnai praverčia ir kasdieniame gyvenime – kūnas išmoksta nesąmoningai mobilizuotis ir atlikti gan sudėtingus judesius. Treniruočių metu išmokstama lengvai, švelniai kristi ir neužsigauti, kaip tai daro maži vaikai, kai mokosi vaikščioti.
Užsiėmimų metu jūs išmokstate kvėpavimo ir bendro atsipalaidavimo technikos. Mokotės kontroliuoti ir valdyti savo emocijas. Juk aikido meistras net ekstremalioje situacijoje, kai jį puola keli kardais ginkluoti priešininkai, išsaugo blaivų bei ramų protą ir pradeda kovą su šypsena lūpose ir meile širdyje. Jis užpuolikus mato ne kaip nuožmius žudikus, o kaip paprasčiausiai klystančius žmones. Meistras išaiškina užpuolikų klaidas ir sunaikina agresiją. Šios žinios ir įgūdžiai gali būti pritaikomi ne tik brutalioje fizinėje kovoje, bet ir buityje. Jei jūs mokate nugalėti agresiją, kuri sklinda iš ginkluoto priešininko, tai jums vieni niekai susitvarkyti su buitiniu ar tarnybiniu konfliktu. Jūs sužinote daug būdų, kaip “užgesinti” barnį troleibuse ar kitoje viešoje vietoje.
Taigi aikido meną galima taikyti ne tik ant tatamio ar gatvės muštynėse – tai savigynos ir harmonijos menas, todėl jis taikomas visur ir visada, kur kyla agresija. Sunaikinate agresiją ir pasaulis tampa truputį geresnis.
Tačiau mes nieko negauname veltui, nes norint išmokti aikido, reikia treniruotis. Šiame mene visos dalys glaudžiai susietos tarpusavyje. Besimokydami aikido technikos ir judesių, jūs geriau suvokiate filosofijos elementus. Kvėpavimo ir relaksacijos pratimai padeda pajusti ir išmokti valdyti ki energiją. Tik išmokę meilės ir harmonijos meną taikyti fiziniame plane, jūs sugebėsite visa tai pritaikyti ir dvasiniame plane.
——
Japoniški terminai parašyti paryškintu ir pasvirusiu šriftu, naudojant pripažintą pasaulyje Hepburno lotyniškąją transkripciją.