Kauno aikido klubo salėje 2019 m. vasario mėnesį lankėsi Pepe Jesus Garcia Aragon (6 Dan, Shihan). Tai meistras iš Ispanijos, didžiąją dalį savo gyvenimo paskyręs Japonų kultūros pažinimui, bei praktikuojantis Aikido. Vizito metu meistras sutiko plačiau papasakoti apie savo Aikido kelią.
-Kaip jūs atradote aikido?
Japonija domėjausi nuo vaikystės. Pradžioje nemačiau skirtumo tarp Kinijos ir Japonijos, tai buvo rytų kultūra. Kai man buvo 17 metų, universitete sutikau žmogų, kuris atvyko iš Japonijos. Tai buvo ispanas, bet vedęs japonę. Pagalvojau – tai mano šansas! Iš pradžių mokiausi anglų kalbos, bet paskui atsirado galimybė vykti į Japoniją. Taigi trečiame kurse, kai man buvo 20-21 metai, iškeliavau pusmečiui į Japoniją. Ir tada aš nusprendžiau, kad studijuosiu japonų kalbą ir kultūrą. Galvojau ką veikti, kuo užsiimti. Arbatos ceremonija, gėlių kompozicijos, buvo daug įdomių dalykų, bet tai buvo neįmanoma, todėl pasirinkau kovos menus.
Aš pažinojau japoną, kuris treniravosi Shorinji Kempo. Tuo metu aš buvau labai jaunas, man buvo tik aštuoniolika, man norėjosi smūgių ir jėgos. Shorinji Kempo tam tikrai geras.
Kada būdamas studentu nusprendžiau mokytis japonų kalbos, su manim kursus lankė ir kiti žmonės. Buvo toks vyrukas 40-50 metų amžiaus, su kaklaraiščiu, atrodantis labai rimtai. Aš jo paklausiau: „Kodėl tu studijuoji japonų kalbą?” Jis atsakė: „Todėl, kad praktikuoju kovos menus.” Nustebęs paklausiau: „Ką?!” Jis atsakė „Aikido.” Paklausiau: „Kas tai? Na nesvarbu, aš mokausi Shorinji.” Tačiau savo draugo japono aš visgi paklausiau: „Koks geriausias kovos menas?” Jis atsakė: „Jei kovoti, smūgiuoti, tai karate, shorinji, taekwondo yra gerai. Jei nori kontroliuoti, aikido yra geriausias, bet Aikido yra tik gynyba.” Manau aš atsakiau: „Man neįdomu aikido, tik gynyba yra kvaila!” (juokiasi – red. pastaba). Kai sutikdavau tą solidų žmogų, aš vis kreipdavausi „Aikido Sensei”. Kadangi niekaip nerasdavau laiko shorinji kempo treniruotėms, taigi aš paklausiau: „Gal galėčiau pabandyti mokytis aikido?” Jis atsakė: „Ateik į mano pamokas.” Ir aš pradėjau mokytis. Po truputį, po truputį pradėjau galvoti: „hmmm, tai įdomu”. Mano pagrindinis tikslas studijuojant kovos meną visgi buvo pažinti japoniją per jos kultūrą. Mano nuomone norint pažinti rytų kultūrą reikia ne apie ją skaityti, o daryti kažką kas būdinga tai kultūrai.
– Kiek metų Jūs jau einate Aikido keliu?
Kiek daugiau nei keturiasdešimt metų.
– Tai yra daug. Kas jus motyvuoja toliau eiti Aikido keliu?
Na, aš turėjau dvi krizes. Paskutiniosios metu… na Aikido vadinamas savigynos metodu, taikos menu, daug kaip vadinamas… bet aš to neradau. Aš sutikau Yamaguchi Sensei. Ką aš jame pamačiau, tai švelnų, minkštą aikido. Pas jį nauja O’Sensei interpretacija, kai „Ai” reiškia ne tik harmoniją, kaip paprastai verčiame, bet žodis „Ai” japonų kalboje taip pat reiškia meilę. Taigi jis pasakė: „Aikido, Ai reiškia meilė, jei tu nejauti meilės, tu negali suprasti Aikido.” Treniruotės vyksta be smurto, be pasipriešinimo, su minimaliu konfliktu. Ir jo parodytas kelias yra toks, kad bokeną laikai ne taip, o taip (nuleidžia rankas, iš pasirengimo pozicijos, į pasyvią poziciją – red. pastaba). Tai yra parodymas, kad aš nenoriu kovoti, aš nenoriu čia būti – tai vengimas. Aikido pirmiausia yra nenoras kovoti. Aš supratau, kad tai yra Ghandi mąstymo pagrindas, Liuterio Kingo mąstymo pagrindas. Visa tai pamatęs nusprendžiau tarsi iš naujo studijuoti Aikido. Tai buvo daugiau nei prieš dvidešimt metų. Taigi aš pasilikau pas šį mokytoją mokytis švelnaus stiliaus. Švelnus stilius tave moko ne būti stipriu, o būti silpnu. Kai tau norisi derėtis, nori būti stiprus. Kai tu sutinki, priimi tu tarsi esi silpnas, nes nekovoji. Kai kas nors nori su tavimi kovoti, tu esi pasiruošęs gintis nesužalodamas užpuoliko, bet tu užsiimi vidinę poziciją „aš nenoriu su tavimi kovoti, aš nenoriu keršto”. Tai daugiau etinis požiūris.
– Taip pat ir filosofinis.
Kažkuria prasme taip. Tai tarsi ankstesnius nei krikščionybės laikus menantis požiūris apie aukščiausią žmogaus būseną. Na, O’Sensei praktikavo Shinto, Budizmą ir panašiai. Taigi tai yra kovos vengimas. Prieš kovą yra konfliktas, priežastis dėl kurios kyla kova. To irgi reikia vengti. Kai kyla konfliktas, tu neturi noro į tai veltis, neturi minčių „kažkada tu už tai atsiimsi”.
Ghandis kovojo aktyviu, nesmurtiniu keliu. Tai nėra nieko neveikimas, tai aktyvus nesmurtinis veikimas. Bet tam kad eitum tokiu keliu turi būti pasiruošęs fiziškai, emociškai ir dvasiškai. Aikido man yra vienas geriausių būdų išmokti vengti konfliktų ir spręsti problemas taikiu, nesmurtiniu keliu.
Kai mes galvojame apie smurtą, pirmiausia galvojame apie fizinį smurtą. Surtas gali pasireikšti kaip fizinis, verbalinis ir daugybe kitų aspektų. Kada pradedame treniruotis, pradedame nuo sugriebimų, t.y. nuo fizinio aspekto, nuo fizinio smurto patirties. Tai yra universalus aspektas, kurį gali suprasti visame pasaulyje. Kai žmonės nuogi, visi labai panašūs, bet kai apsirengiame tampame tarsi skirtingi. Japonijoje žmonės rengiasi kimono. Tai skirtinga kultūra, skirtinga kalba, skirtinga aplinka. Aikido, tai sluoksnis ant sluoksnio ir dar sluoksnis tokios kitoniškos kultūros. Vienas aspektas yra universalios sampratos ir kitas aspektas yra japoniškos sampratos ir vertybės. Aikido treniruotėse mes naudojame japoniškus terminus, japonų aprangą, bet visame tame yra įvilktos universalios vertybės. Būtent todėl tiek ispanai, tiek lietuviai gali praktikuoti šį meną. Man šie du aspektai yra labai labai svarbūs. Universalus aspektas, kad tai gali būti praktikuojama įvairiuose pasaulio kraštuose. Japonijos aspektas, kad tai puikus būdas pažinti kultūrą.
-Suprantu. Ačiū už pokalbį!