Kauno aikido klubo salėje 2019 m. gegužės mėnesį lankėsi Rafael Madrid (5 Dan). Tai meistras iš Ispanijos, mokęsis pas įvairius mokytojus. Vizito metu meistras sutiko plačiau papasakoti apie savo Aikido kelią.
Kaip Jūs atradote aikido? Ką veikėte iki tol?
Kai buvau vaikas, turėjau didedelių problemų su klubo sąnariu. Daktarai man uždraudė sportuoti, nes negalėjau tinkamai judinti kojos. Todėl nieko nesportavau, nieko neveikiau. Aš labai norėjau mokytis kovos menų, kažko iš Japonijos, nes man tai atrodė kovos menų standartas. Vieną kartą į miestelį, kuriame gyvenau, atkeliavo puikus dziudo mokytojas. Prašiau tėvo, kad leistų mokytis. Jis pasakė „apsilankykime pas daktarą, jei jis leis, galėsi mokytis“. Taip aš pirmą kartą užlipau ant tatami.
Vyresnėse klasėse labai daug mokiausi ir tiesiog neliko laiko niekam kitam. Po mokyklos pradėjau dirbti. Kartą susitikau savo draugą Jorge Guillen. Tai vienas iš mokytojų, kuris buvo atvažiavęs į Lietuvą. Jis man papasakojo, kad mokosi naujo įdomaus kovos meno. Tai buvo aikido. Jis paprašė sugriebti už rankos, smugiuoti, parodė technikas, kurių anksčiau niekur nebuvau matęs. Gindamasis nuo smūgio padarė Nikio Ura techniką ir aš netikėtai atsidūriau ant žemės negalėdamas pasipriešinti. Tai buvo labai netikėta ir mane labai sažavėjo. Taigi Jorge pakvietė į salę mokytis ir taip atradau Aikido.
Mano pirmasis mokytojas buvo José Jiménez Ramírez, jis mokė dojo Bambú. Tai buvo gerai vertinama aikido mokykla Granadoje (Ispanijos dalis). Kitas mano mokytojas yra Pepe Jesus Garcia Aragon, jis atstovauja Ispanijos Aikido Aikikai. Tai organizacija, kurią pripažino Aikido Hombu Dojo. Kitas mano mokytojas, draugas ir mano krikštatėvis yra Jorge Guillen. Dar vienas man svarbus mokytojas yra Endo Sensei. Per tiek treniruočių metų mokiausi iš daug kitų mokytojų tiek Ispanijoje, tiek tarptautinio lygio mokytojų. Dabar kas antri metai keliauju į Japoniją. Ten mokausi iš Endo Sensei jo įkurtoje Aikido Saku dojo. Taip pat mokausi Hombu Dojo iš Moriteru Ueshiba bei kitų mokytojų.
Šiuo metu Almerijoje turiu savo klubą. Įkvėptas mokytojų pas kuriuos mokiausi, siekiu pats perteikti įgytas žinias.
Kiek metų jau praktikuojate Aikido?
Pradėjau mokytis 1995 metais, tad jau dvidešimt ketveri metai.
Kokie aikido aspektai Jūsų nuomone yra svarbiausi?
Kovos menas susideda iš dviejų aspektų: kovos ir meno. Kova, tai fizinis aspektas, o menas atspindi vidines savybes, vertybes ir tą kūrybingumą, kuris yra viduje. Mokydamiesi to paties, mes galime skirtingai panaudoti tai ko išmokome. Manau, kad Aikido yra labai sudėtinga ir plati sistema. Visi turėtume gerbti pagrindinius principus. Mano nuomone, labai svarbi komunikacija tarp uke (atliekančio techniką) ir tori (puolančio), todėl svarbu distancija. Turi būti kontaktas. Turi būti puolančiojo išbalansavimas. Ir tuomet pritaikoma waza (technika). Pats aikido turi dviejų rūšių waza: kihon ir laisvo stiliaus waza. Kihon tai tam tikros technikos, kurias pripažįsta ir atpažįsta visi besimokantys tam tikro stiliaus. Man kihon tai Doshu technikos, Aikikai Hombu Dojo Kihon. Doshu japonų kalboje reiškia „Kelio paveldėtojas“. Šiuo metu Doshu yra aikido įkūrėjo anūkas Moriteru Ueshiba
Laisvo stiliaus technikos taip pat yra svarbios. Manau visi turėtų jaustis laisvi vystyti tai, ką jie turi savyje. Tokiu būdu atrasti savo unikalias technikas ir technikų derinius. Tai vienas labiausiai man patinkančių dalykų aikido. Esi laisvas, neįkalintas tarp nustatytų ribų, kurių negalėtum peržengti.
Kokie filosofiniai aikido aspektai jums svarbiausi?
Tam kad gerėtų tavo technika, turi augti vidumi. Kadangi aikido nėra varžybų, tai kartais gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad esi stiprus. Turi neprarasti savistabos. Tavo partneris aukoja savo kūną, kad galėtum mokytis technikos, tobulėtum. Turi kontroliuoti savo jėgą, tam kad apsaugotum treniruočių partnerį. Jei bus noras pasirodyti, arba treniruojantis neatsižvelgiama į partnerio gebėjimų lygį, tik laiko klausimas kol ką nors sužalosi. Ir traumos gali būti labai nemalonios. Todėl aikido pirmiausia tenka mokytis atsisakyti savo ego bei augti būnant atidžiu kitiems. Šie aspektai tampa tavęs dalimi ir persikelia į kitas gyvenimo sritis.
Kai kada žmonės žiūri į aikido kaip į neįprastą sporto rūšį. Tėvai veda vaikus į karate ar dziudo, nes ten yra varžybos. Manau, iš tikro aikido labai naudingas augančiam vaikui ar paaugliui, nes ugdo savybes kurios būtinos geram žmogui.
Ar esate pastebėjęs, jog kultūriniai skirtumai įtakoja aikido praktiką?
Net jei išmokstame kitą kalbą, dažniausiai lieka akcentas, pagal kurį galima atskirti iš kur yra žmogus. Tai galioja ir aikido. Jei atkeliausite į tokią triukšmingą šalį kaip Ispanija, pamatysite ten triukšmingą aplinką. Ispanijoje praktykuojantys yra labiau triukšmingi, aktyvesni, emocingesni – tai tiesiog šalies kultūra. Jei nukeliausite į tokią šalį kaip Japonija, kur žmonės ramūs, tylūs, jų aikido praktikoje taip pat atsispindės šios savybės. Tačiau aikido yra tas susitikimo taškas visiems. Visi aikidokos žino bendras taisykles. Nepaisant temperamento skirtumų, nepaisant kartais pasitaikančių požiūrių skirtumų, mes visi žinome kaip elgtis and tatami ir galime kartu treniruotis.
Kokie Jūsų įspūdžiai Lietuvoje?
Aš Lietuvoje vedžiau tris seminarus, tačiau dar keletą kartų buvau atkeliavęs kartu su kitais mokytojais. Man Lietuvoje labai patinka gamta. Vaizdas labai skiriasi nuo to kurį matau gimtinėje – čia visur žalia. Taip pat patinka maistas. Ant tatamio žmonės labai rimti, labai pagarbūs, puikiai dirbantys, skiria daug dėmesio detalėms. Būti ant tatami su Lietuvos aikidokomis yra labai malonu ir jauku.
Ačiū už pokalbį!