Jau ne kartą Kauno aikido klubo salėje lankėsi mokytojas Ivan Novikov (6 Dan, Sensei Y. Yamada atstovas). Tai meistras iš Sankt Peterburgo (Rusija), didžiąją dalį savo gyvenimo pakyręs Aikido kovos meno pažinimui. 2019m kovo mėn. vizito metu mokytojas sutiko plačiau papasakoti apie savo Aikido kelią.
Kaip Jūs atradote aikido?
Mano kelias į Aikido tiesus kaip strėlė. Kai man buvo beveik dvylika metų, tėvai mane atvedė į dziudo užsiėmimus pas Sergej Kiseliov. Jis tuo metu vedė užsiėmimus paaugliams turintiems elgesio problemų. Dziudo užsiėmimus lankiau iki devintos klasės. Tada į mano širdį atėjo pavasaris. Tuomet mečiau ir muzikos užsiėmimus ir dziudo užsiėmimus, bet širdžiai neįsakysi (juokiasi). Žinoma vėliau stipriai dėl to gailėjausi. Devyniasdešimtaisiais visko daug vyko, per televiziją rodė įvairias laidas. Vienoje jų pamačiau sėdint Sergej Kiseliov, Alfat Makašev, Andrej Terašenko, su kuriuo mes imtyniavome. Alfat Makašev praėjusiais metais, deja, iškeliavo, dėl ko mes visi liūdime. Jie visi pasakojo, kad atidarė pirmąjį specializuotą aikido klubą, tada dar SSRS, pavadinimu “Lenkai”. Tuo metu mokiausi paskutiniame kurse, diplomas jau buvo beveik parašytas, turėjau laisvo laiko. Taigi pasiėmiau kuprinę su kimono ir nubėgau į treniruotę. Tuo metu man buvo beveik 22 metai. Ten kaip tik buvo ir Andrej Terašenko, ir Sergej Kiseliov. Mokytojas mane pasitiko išskėstomis rankomis, tardamas: „pasiklydusio sūnaus sugrįžimas”. Man buvo labai gėda, nes buvau dingęs šešiems ar septyniems metams. Ir pats mano išėjimas buvo netikėtas. Kai atėjo tas pavasaris, maniau, kad neilgam. Iš pradžių praleidau savaitę, po to ir antrą, ir trečią. O tuomet jau mąsčiau „ką gi pasakysiu Sergej Kiseliov?” … Ir taip septynis metus. Dabar tokių kvailysčių stengiuosi nedaryti (juokiasi). Taigi, nuo to laiko treniruojuosi aikido.
Kiek metų užsiimate aikido?
Jau beveik trisdešimt metų.
Kas Jus motyvuoja likti aikido arba nepasirinkti kito kovos meno?
Galima įvardinti daug skirtingų priežasčių. Visumoje, noriu būti panašus į savo mokytojus: Sergej Kiseliov, Namura Sensei, pas kurį mokiausi Maskvoje, amžina atilsį Tamura Sensei ir į Yamada Sensei pas kurį mokausi dabar. Patinka jų žmogiškosios savybės, požiūris į gyvenimą ir tai kaip jie dirba ant tatami. Manau, tai kokie jie yra, stipriai susiję su tuo kuo jie užsiima – aikido. Taigi mokausi iš jų, stengiuosi jų vedamas pasiekti tai, ką pasiekė jie. Tikiuosi, kad einu teisingu keliu.
Kaip manote, ką gavote iš aikido kaip asmenybė, gyvenime ir kitose sferose? Kuo Jums naudingas aikido?
Klausimas lyg ir trumpas, bet atsakyti į jį sudėtinga. Naudą matau visais gyvenimo aspektais. Pirmiausia, pats keičiuosi. Patinka koks tampu, kur link judu, kaip keičiuosi. Tai apima ir fizinę būklę, ir proto būseną, ir santykius su žmonėmis, ir požiūrį į gyvenimą, ir kaip reaguoju į situacijas kurios kyla. Manau, kad aikido man padėjo pažvelgti kitaip į daugybę dalykų, pakeitė ir mano būseną, ir požiūrį į žmones, situacijas, problemas. Galima leistis į įvairaus pobūdžio pamąstymus. Yra netgi įvairių knygučių, tokių kaip aikido psichologijoje, aikido versle, aikido internete ir t.t. Bet pirmiausia aikido yra kovos menas. Neskaitant įvairių technikų, kovinių judesių tobulinimo, aikido apima, galima sakyti, ir kovos taktiką, strategiją. Būtent todėl aikido padeda perkelti veikimo principus į verslą ir santykius su žmonėmis. Dalis mano mokinių, kurie vadovauja verslo įmonėms, pasakoja įvairias istorijas, kaip pasikeitė jų darbo pobūdis, santykis su darbuotojais, bendravimas derybų metu, problemų sprendimas. Iš esmės jie aikido principus pritaikė gyvenime. Taigi aikido nauda yra įvairialypė. Primityviausiame lygyje, tai gebėjimas kam nors ką nors išsukti, sulaužyti, apsaugoti save ir savo artimuosius, tačiau per taktiką ir strategiją tai padeda ugdyti vidinius procesus, vystyti verslą, keičia santykius šeimoje, požiūrį bendraujant su konkrečiais žmonėmis.
Kartais žmonės treniruočių metu patiria traumas ir po to galvoja reikia man apskritai to ar ne. Ar esate patyręs traumų salėje? Ar tai nepalaužė Jūsų motyvacijos?
Pagal tikimybių teoriją, pati pavojingiausia sporto šaka yra šachmatai (juokiasi). Jei būdamas salėje turite teisingą požiūrį ir prioritetus, tai traumų tikimybė yra minimali. Žinoma, kuo ilgesnį laiką treniruojatės, tuo daugiau traumų galite patirti. Niekur nuo to nedingsi ir einant kovos menų keliu, reikia tai suprasti. Treniruotėse jokiu būdu nebandome traumuoti kitų, priešingai, stengiamės užtikrinti maksimalų saugumą salėje. Treniruočių metu, siekiant išlaikyti saugumą, tenka naudoti tam tikras formas, metodus. Žmonėms žiūrintiems tai iš šono, kartais dėl to kyla klausimų dėl kovos meno panaudojimo realiose situacijose. Iš tikro tai padeda mums išmokti realių technikų stipriai netraumuojant savo treniruočių partnerio. Taip, man buvo išsuktas vienas kitas pirštas ar lūžęs kaulas, bet manau kad tai normalu (juokiasi). Ačiū Dievui, kojos, rankos ir galva vietoje. Taip, su metais kažkas veikia nebe taip gerai, kai kurioms kūno vietoms reikia intensyvesnio apšilimo, tenka labiau pasirūpinti sąnariais, tenka nedalyvauti kai kuriuose užsiėmimuose, reikia masažų, specialių tepalų, kartais medikamentų. Apskritai, nesirengiu šioje žemėje gyventi amžinai. Jei kažkas lūžta, ačiū Dievui, vis dar sugyja. Todėl man traumos niekad nebuvo motyvu daugiau nepraktikuoti aikido, priešingai, visad norėjosi greičiau sugyti, greičiau grįžti ant tatamio, tapti geresniu, kad daugiau niekad taip nenutiktų.
Jūs dažnai keliaujate Europoje, į JAV, Jūs pats iš Rusijos. Ar yra kažkokie kultūriniai aikido skirtumai? Ar žmonės aikido ieško to paties? Ir apskritai ar aikido yra toks pat skirtingose šalyse?
Skirtumai, žinoma, yra. Didžiąja dalimi tai siejasi ne su šalimis, tautomis ar kontinentais, o su tuo, ką žmonės tikisi gauti iš aikido. Jei taip apibendrinti europietišką aikido, jis švelnesnis. Tai susiję su tuo, kad gyvenimas Europoje taikesnis, mažiau pavojingas, žmonės teisingiau vieni su kitais elgiasi ir, kaip taisyklė, tie žmonės kurie užsiima aikido, nesilanko pavojingose vietose. Bet vėlgi, tai susiję su konkrečiais žmonėmis, konkrečiais meistrais, konkrečiais klubais ir juose aikido užsiimančiais žmonėmis, tų klubų vadovais. Žmonės, kurie seka Yamada Sensei mokymu, nesiskiria nei Europoje, nei Amerikoje, nei Rusijoje, nei Japonijoje. Visi prisiderina prie Mokytojo, kaip prie kamertono. Yamada Sensei yra labai reiklus mokytojas, ypač kai kalbame apie technikas. Jis sako “jei aikido jums ne kovos menas, tai kodėl jūs tuo užsiimate?” Tai nereiškia, kad užsiėmimuose mes stengiamės sukelti kitiems skausmą ar juos traumuoti – juk tai mūsų užsiėmimų partneriai, kurie mums padeda tapti geresniais. Nors stengiamės viską daryti maksimaliai saugiai, tačiau technika turi būti užtikrinta, veiksminga. Kitose kryptyse technikos gali būti atliekamos švelniai, tolygiai, be staigių judesių, tvirtų sugriebimų. Tai jų teisė ir jų pasirinkimas. Aikido gali būti labai skirtingas ir daug ką apimantis, todėl kiekvienas žmogus gali atrasti tai, kas labiau artima jo sielai. Man visad atrodė kad, jeigu užsiimame kovos menu, tai turi būti veiksminga. Mes treniruojamės salėje tam, kad turėtume galimybę apsiginti ir apsaugoti savo šeimą kitoje aplinkoje. Jei nėra tokio tikslo, galima lankyti fitneso treniruotes – tai taip pat puikus būdas palaikyti fizinę formą. Taip, galima lankyti ir aikido, kur gaunamos geros areobinės apkrovos, per daug nesirūpinant tuo kas daroma. Bet tada, žinoma, kyla klausimas, ar galima tai vadinti pilnaverčiu kovos menu? Suprantama, žmonės patys pasirenka kuo užsiimti, kas jiems įdomu, tad kodėl gi užsiimti ne aikido?
Šį tekstą daugiausia skaitys žmonės gyvenantys Lietuvoje. Ar yra kažkas, ką norėtumėte pasakyti aikido mokiniams Lietuvoje?
Aikido Lietuvoje visad buvo labai aukšto lygio. Kuo daugiau žmonių treniruojasi, tuo labiau neišvengiamai krenta kokybė. Tikiuosi, kad mokiniai sugebės išlaikyti tą aukštą aikido lygį ir rimtą požiūrį į aikido, kuris atsirado čia gimstant aikido, kai Raimondas Šepetys vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo praktikuoti aikido. Manau, kad didžiąja dalimi tai jo nuopelnas, jog egzistuoja labai rimtas ir atsakingas požiūris į tai, kas vyksta ant tatamio. Jo vedama linija pozityvi ir apjungianti aikido. Jis sugebėjo uždegti daugybės mokinių širdis ir davė stiprų impulsą aikido vystymuisi Lietuvoje. Buvo toks senovės Graikų filosofas, kuris kalbėjo apie tai, kad mokytojo užduotis yra ne užpildyti mokinį žiniomis, kaip užpildomas indas, bet uždegti jo širdį kaip fakelą. O jau tada mokinys pats įgaus žinias. Manau, kad Raimondui tai puikiai pavyko. Man norėtųsi, kad aikido mokinių daugėtų ir išliktų tas pats kokybiškas aikido, kuris apjungė žmonių širdis.
Ačiū už pokalbį!