Interviu su Andre Noquet

Interviu su Andre Noquet. Pirmuoju europiečiu tapusiu uchi-deshi (mokiniu gyvenančiu mokykloje) aikido įkūrėjo namuose.

Prieš tai kai pradėjote mokytis aikido, Jūs jau domėjotės kitais kovos menais, įskaitant dziudo. Koks Jūsų kelias į aikido?

Mano kelionė buvo gana ilga. Treniruotis pradėjau būdamas 17-os. Savo tėvo bibliotekoje radau knygą apie Sandow kultūrizmo techniką. Kadangi buvau gana mažo ūgio, pagalvojau, kad jei būsiu raumeningas, tai man padės išvengti priekabių mokykloje. Taigi aš užsiauginau raumenis. Vėliau atidariau fitneso klubą ir fizioterapijos kabinetą Angouleme. Tada sutikau mokytoją Kawaishi, dziudo pradininką Prancūzijoje, ir iš karto pradėjau treniruotis dziudo.

Kaip Jūs perėjote iš dziudo į aikido?

Aš populiarinau dziudo Prancūzijos pietvakariuose, kai japonų instruktorius pakvietė Minoru Mochizuki atvykti į Prancūziją. Jo technikoje nebuvo sugriebimų ir iš anksto sutartų stovėsenų. Jūs žinote, kad dziudo būna iš anksto sutarti judesiai ir kad technikos pradedamos sugriebus. Aš galvojau, kad jei kas užpultų tave gatvėje, sugriebtų, toks mokymasis nebūtų labai efektyvus. Todėl svarsčiau, kad dziudo ir aikido praktikuojami kartu galėtų tapti išbaigta sistema.

Kur Jūs pirmiausia išgirdote apie aikido: perskaitėte ar pamatėte demonstraciją?

Apie aikido sužinojau, kai į Prancūziją atvyko Minoru Mochizuki. Jį atvykti pakvietė prancūzų dziudo pradininkas Mokytojas Kawaishi. Kai pamačiau kaip dirba šis žmogus, iš karto užsirašiau į jo pamokas.

Ar Jums atrodė, kad ši mokymo sistema yra būtent tai, ko jums reikia?

Man ji pasirodė tikrai nuostabi. Judesiai buvo labai aptakūs, labai gražūs ir kritimai nebuvo tėškimasis ant žemės. Aš manau, kad dziudo yra didis sportas, bet aikido yra kai kas kitokio. Abu puikiai dera kartu.

Profesorius Jigoro Kano, dziudo įkurėjas, buvo Ueshibos draugas. Kai jis pamatė Ueshibos kovos meną, jis pasakė „Man tai idealus Budo”. Jigoro Kano labai vertino Ueshibą.
Kas yra Budo?
Aš iš tikro klausiau vieno vienuolio Kamakuroje, ką reiškia Budo. „DO” reiškia „kelią”, o „BU” reiškia „sustabdyti kardą”, tai reiškia, kurti taiką.  Aš skaičiau knygas anglų kalba apie agresyvią japonų dvasią. Tai visiška netiesa. Tame nėra agresijos, mes kovos menuose siekiame taikos, stengiamės nekovoti.
Jūs keliavote į Japoniją 1950-55 metais, tiesa?

Man keliauti į Japoniją patarė Tadashi Abe, antras aikido mokytojas atkeliavęs į Europą. Jis man pasakė: „Tu taip susidomėjęs aikido, kad turėtum keliauti pamatyti įkūrėją Mokytoją Ueshibą”. Aš atsakiau „Palauk, aš turiu klubą Bordeaux su 300 mokinių. Aš negaliu tiesiog taip iškeliauti”. Ilgus mėnesius galvojau, ką man daryti.
Tuo metu Jūs vis dar mokėte kultūrizmo?
Ne, tik dziudo. Aš mokiau visus mokytojus pietvakarių Prancūzijoje nuo Poitier iki Biarritz.

Jūs praleidote Japonijoje tris metus, tiesa?

Patariamas Pono Duhamel iš Prancūzų akademijos, aš iškeliavau trims metams. Jis buvo šeimos draugas. Jis man pasakė „Tu turėtum keliauti ne lėktuvu. Azija turi būti užsitarnauta mažais žingsneliais”.

Jūs keliavote jūrų pašto laivu?

Taip. Laivas vadinosi „Laos”, keliavau ketvirtąja klase. Aš buvau vienintelis keliaujantis ketvirtąja klase, bet mokiau pareigūnus kai kurių džiu-džiutsu technikų. Mainais, kai buvo labai karšta, jie davė man pirmos klasės kajutę, kas iš jų pusės buvo labai malonu. Kelionė truko mėnesį.

Koks buvo Jūsų atvykimas į Japoniją? Jūs juk nemokėjote Japonų kalbos?
Aš nemoku japonų kalbos. Anglų yra verslo kalba ir daugelis japonų ją moka. Anglų kalbos mokiausi mokykloje, tad man nekilo problemų.

Mokytojas Ueshiba nemokėjo anglų kalbos, tad kaip jūs komunikuodavote? 
Jis kalbėjo tik japoniškai, bet su tokiu mokytoju nėra poreikio kalbėti, mokymas vyksta iš proto į protą.
Ar tai yra tai, kas vadinama Ishin-Deshin?
Taip, tai Ishin-Deshin. Su Ueshiba nebuvo poreikio kalbėti. Kartą jis pasakė „Nelengva patalpinti aikido i Nocquet galvą”.
Kaip Jūs suprasdavote ką sako Ueshiba?

Per savo vertėją.
Taigi, aš paklausiau, kaip aš mokysiuos aikido? Jis atsakė „Aš jį mokysiu, kai jis miegos. Tada jis nieko negali pasakyti, o aš galiu lengviau įsiskverbti į jo protą”.

Kai Jūs atkeliavote į Mokytojo Ueshibos mokyklą Tokijuje, ar Jūs buvote vienintelis užsienietis?
Taip. Aš pirmasis pasaulyje buvau pakviestas tiesiogiai Mokytojo Ueshibos gyventi su jo šeima.
Jūs gyvenote su jo šeima?
Aš valgiau su Mokytoju ir miegojau ant grindų. Maistas buvo kuklus: daug ryžių ir žuvies. Kartais nuo žuvies man sukildavo didelė dilgėlinė. Mokytojas man papūsdavo į veidą ir sekančią dieną jos nelikdavo. Juokinga ar ne?

Kaip Mokytojas elgdavosi bendraudamas asmeniškai? Ar jo bendravime egzistavo asmeniškumas, ar jis visad išlikdavo toks pat nepaisant aplinkybių?
Asmeniškai Ueshiba tikėjo, kad visi vyrai, visi jo mokiniai, buvo jo sūnūs.
Ar buvo kitų mokinių, kurie gyveno su juo? 
Buvo daug amerikiečių, kurie atkeliavo, bet jie nemiegojo dojo, atkeliaudavo nereguliariai, kartkartėmis.
Aš miegojau ant grindų, keldavausi 5-tą ryto, kad išvalyti Dojo kartu su Mokytoju Tamura. Jis dabar taip pat moko Prancūzijoje. Taip pat ir Noro Masamichi – jie buvo mano mėgiamiausi partneriai. Iš ryto vieną valandą mes būdavome dojo, o tada atkeliaudavo Mokytojas ir prasidėdavo pamoka. Treniruodavomės po penkias valandas per dieną. Tai buvo šiek tiek pragariška tokiam vakariečiui kaip aš. Buvo tikrai sunku.
Buvo kitoks tempas?
Tempas buvo kitoks, nes Japonai praktikuoja aikido kitokiu stiliumi nei europiečiai. Mes, europiečiai, esame įtakoti Dekarto. Mes norime suprasti prieš kažką darydami. Japonai to nesiekia, jų protas globalus. Mes praktikuodavom tuos pačius judesius valandų valandas. Tai atlaisvina protą ir jis perkeliamas į kūną, tai dzen aspektas aikido praktikoje. Japonų mokinys praktikuojasi ir kai pakartoja judesį tūkstantį kartų, protas išsijungia, jo nelieka ir kūnas perima. Europoje mes parodome judesį, kurį mokosi mokiniai, ir staiga jie nori pamatyti kitą judesį ir dar kitą judesį. Tokiu būdu jie daug ko nesupranta.

Jūs paminėjote dzen aikido praktikoje. Gal galite apibendrinti fizinę ir dvasinę aikido įkūrėjo Ueshibos kelionę?

Vaikystėje mokytojas Ueshiba negalėjo vaikščioti iki jam sukako septyneri, jis buvo labai silpnas. Jis taip pat buvo ir žemo ūgio, todėl norėjo tapti stipriu. Aš nesu labai aukštas, bet jis buvo dešimt centimetrų žemesnis nei aš, apie 1m 55cm, nedaugiau. Palaipsniui, tam tikrų pratimų dėka, jis tapo vis stipresniu ir stipresniu. Mokytojas, lavindamas išsisukinėjimo judesius, prašydavo mokinių mėtyti į jį pagalius ir akmenis, stengdamasis jų išvengti. Taip gimė tai-sabaki. Fiziniame, ne dvasiniame, kelyje Ueshiba sutiko daug mokytojų.
Hokaido?
Taip, Hokaido, bet prieš tai jis aplankė daug mokyklų. Jis klajojo. Kai jis pamatydavo mokytoją veiksme, nedelsdamas iškviesdavo jį į dvikovą. Jis jų daug įveikė. Sakydavo „neturiu ko išmokti iš žmonių, kuriuos įveikiu”. Vieną dieną Hokaide jis sutiko mokytoją vardu Sokaku Takeda. Tai buvo karčiamos mažame kambarėlyje. Jis buvo labai nustebęs, kad Takeda daug išsisukinėjo.
Kaip jis galėjo žinoti, kad tai Mokytojas?
Jam turėjo kažkas pasakyti. Jis pamatė Sokaku Takeda veiksme ir nedelsdamas paklausė ar galėtų kovoti prieš jį. Tuomet nutiko kai kas neįtkėtino: mažas Ueshibos kūnas per keletą minučių buvo numestas apie šešiasdešimt kartų. Jis rado savo mokytoją ir pradėjo mokytis. Takeda priėmė jį kaip mokinį, bet mokė mažiau nei penkias minutes per dieną. Likusią dienos dalį jam tekdavo skalbti ir ruošti maistą Mokytojui. Tai Japonija: nemoki, bet turi atiduoti save mokytojui. Taip Europoje nebūna.

Šiandien, net kai pats esate aikido mokytojas, Jūs netaikote tos pačios mokymo sistemos?
Mane mokė tradiciniu japonų būdu, bet aš stengiuosi tai praaugti, padaryti tai, kas religijoje vadinama ekumenizmu. Aš stengiuosi sujungti japonų mokymą su kartesianizmu. Tai nėra lengva.
Grįžtant prie Ueshibos kelionės. Aš manau, kad jis sutiko kažką ir Omoto sektos.
Taip, jam teko daug patirti. Jis keliavo į Mančiuriją, kariavo kare, galbūt jam netgi teko žudyti, buvo daug dalykų. Jis buvo per žemo ūgio, kad tiktų karinei tarnybai, bet jis krauju rašė laiškus imperatoriui, ir jam buvo leista tarnauti kariuomenėje. Ueshiba buvo nepaprastas žmogus. Tuomet jis sutiko Omoto mokyklos atstovą vardu Deguchi, kuris kalbėjo apie meilės principą tarp žmonių. Tai Ueshibą labai maloniai nustebino. Jo aikido tuo šiek tiek grįstas, bet ne visiškai. Per sniego audrą Hokaide, jo Mokytojas šiek tiek pamišo. Jis pasakė: „Ueshiba, eik į audrą. Ten yra priešas, kuris manęs laukia”. Ueshiba išėjo, bet nieko nepamatė. Takeda pasakė: „Aš žinau, jis ten”. Taip buvo todėl, kad Takeda yra nužudęs žmonių. Tai vis dar buvo riterių laikai, beveik viduramžiai. Ueshiba pasakė: „Jei mano Mokytojo sukurtas Budo reikalauja žudyti, tai nėra tikrasis Budo”. Jam tikras Budo – meilė visiems žmonėms, nieko nežudyti, bet kontroliuoti žmones, tik tiek. Aikido gimė tą dieną, iš to jausmo pūgoje Hokaide. Aš turiu vieną svarbų straipsnį, kurį galėčiau vieną dieną publikuoti. Jį parašė kitas japonų mokytojas, bet nesu tikras ar galiu jį publikuoti.
Ueshiba sukūrė aikido 1922-aisiais, ar ne?
Jis kūrė aikido atskirais etapais. Neįmanoma sukurti kažko tokio kaip aikido iš karto, per vieną etapą.
Tai kelionė.
Taip, tai kelionė. Yra prancūzų mokytojų, kuriem labiau priimtinas aikido, kai Ueshiba jį praktikavo kietai, kvadratinėmis technikomis. Pabaigoje gyvenimo Mokytojas dirbo labai aptakiai, apvaliai. Mokytojas ėjo keliu. Visad egzistuoja kelias, kad ir ką bedarytume.
Tai gali būti, kad aikido iš tikro gimė prieš pat mirštant Ueshibai?

aikido gimė ne prieš Mokytojo mirtį, bet kai jam buvo apie 75-erius metus.
Manau, tai buvo 1959-ieji, metas, kai aikido pradėjo plisti už Japonijos ribų?
Taip, aikido pradėjo plisti, nes japonai siuntė daug mokytojų į skirtingus pasaulio kraštus. Aš atkeliavau į Prancūziją 1959-ųjų pradžioje, po to kai kurį laiką mokiau policijos pareigūnus JAV. Atkeliavęs buvau vienintelis. Mokytojas Tamura atkeliavo 1964-aisiais. Kitas japonų Mokytojas, vardu Masamichi Noro, taip pat labai stiprus aikido meistas, atkeliavęs išvystė šiek tiek kitokį stilių, dabar vadinamą Kinomichi. Kinomichi turi labai gražius judesius, bet tai nėra tas pats mokymas kaip Ueshibos. Galima sakyti, kad dirbu su Tamura, jis buvo mano partneris Tokijuje. Jis mane privertė daug kentėti, kol buvau Tokijuje. Mes su juo dirbdavome visą valandą ir kartais po to mano pečiai šiek tiek skaudėdavo.

Kaip būtent galime tiksliai apibūdinti aikido? Grįžtant prie Japonų Kanji, „Do” yra „kelias” ir „AIKI” yra harmonijos ieškojimas?

Japonų mokytojas būdamas jaunas praktikavo daug japonų ir kitų ekstremalių rytietiškų kovos menų. Tai jam leido suprasti, kad dauguma kovos menų siekdami sunaikinti priešo agresiją, siekia sunaikinti patį priešą. Šis suvokimas vedė į apmąstymus, kad egzistuoja trūkumas: mentalinis kovos menų pagrindas buvo agresija. Didžioji mokytojo idėja buvo ta, kad sunaikinti priešininko agresiją dera priverčiant jį pasijusti beverčiu, niekam tikusiu.

Visa ši neagresyvumo vieniem prieš kitus idėja yra visatos visuotinių dėsnių dalis. Tai galima atpažinti ir aikido, kai kalbame apie materijos ir Ki kilmę. Bet tuo pačiu metu savo knygoje „Morihei Ueshiba, Presence and message” teigiate, kad aikido nėra religija.
Ne, aikido nėra religija. Vieną dieną aš paklausiau Mokytojo Ueshibos: „Jūs visada sakote, kad aikido yra meilė. Ar tame nėra plonos sasajos su krikščionybe?” Jis man atsakė: „Taip yra, bet jei keliausi į Europą, niekada nesakyk, kad aikido yra religija. Jei būsi geras aikido mokinys, gali tapti geresniu krikščioniu. Bet jeigu geras budistas praktikuos aikido, jis taip pat gali tapti geresniu budistu”. Aikido yra kelias, jis padeda geriau suprasti religijas ir filosofijas, bet pats mokymas nėra religija.

Kokia yra dzen įtaka aikido pamatams ir dvasiai?
Tai labai paprasta. Ueshiba visad sakydavo, kad aikido yra dzen’as veiksme. Akivaizdu, kad tai tiesa, nes mes dirbame esamu momentu, dabarties akimirkoje. Dėl to yra judesių ekonomija. Kai tuo tarpu tokiame sporte kaip dziudo, mes dirbame laike, reikalingos pastangos laike. Mums aikidoka, yra pastangos momente ir per tą momentą mes nepavargstame.
Be to Jūs savo knygoje taip pat sakote, kad aikido kariui gali padėti valdyti kardą, bet taip pat gali muzikui padėti valdyti smuiką, architektui kompasą, poetui rašiklį, dailininkui teptuką.
Taip, aš taip parašiau. Tai neatėjo man spontaniškai, aš tai rašiau ir perrašiau.
Jūs kalbate apie dvasinį budrumą. Ar aikido tikslas yra pasiekti ir ištobulinti šį budrumą?

Pradžioje mes neturėtume iš pagrindų gilintis į filosofiją. Neturėtume iš to paversti dvasiniu ieškojimu. Turėtume stebėti kūną ir atlikti daug judesių be gilinomosi į dvasinius ieškojimus. Mokytojas Ueshiba sakė: „aikido yra 95% prakaito ir 5% filosofijos”. Tai pasakydamas jis pasakė viską. Tai reiškia, kad reikia daug praktikos ir kai pasiekiamas trečias ar ketvirtas danas aikido, galima pradėti kreipti dėmesį į dvasinį aspektą. Aš dažnai skaitydavau būdamas Ueshibos dojo, bet Mokytojas man pasakė: „Ne, pone Nocquet, neskaitykite, daugiau treniruokite kūną, nepakankamai treniruojatės”. Aš jam atsakiau, kad pavargau, o jis man pasakė: „Beprasmiška aikidokai kalbėti apie nuovargį, nuovargis neegzistuoja”.

Aš ilgai užtrukau, kol parašiau šią knygą „Presence and Message”.

morihei-andre-nocquet

Jūs buvote japonijoje 1955-1959 metais, o ši knyga išleidžiama tik dabar, 1988taisiais. Tad tai tikrai viso gyvenimo studijavimo rezultatas?

Taip, tai viso gyvenimo vaisius. Kitą knygą, kurią parašysiu, pavadinsiu „Heart and Sword” („Širdis ir kardas”). Prieš man išvykstant iš Japonijos Mokytojas pasakė: „Geriau nukreipk savo širdį, o ne kardą”. Labai svarbu nukreipti savo širdį ir mes žinome, kad yra ryšys tarp proto ir širdies. Aš diskutavau apie tai su daktarais ir jie man pasakė „tai ką tu sakai yra labai simboliška”. Aš jiems atsakiau, kad taip teigė Claude Bernard, didis XIXa. fiziologas.Jis pateikė svarius įrodymus, kad širdis, kūnas, protas, smegenys yra susieti.

Rytuose tai suprantama kur kas geriau nei vakaruose.

Taip. Jei veikia tik žmogaus smegenys, jis perpjaus kūną, bet jis gali pasielgti nedorai ir blogai. Tačiau kai yra ryšys su širdimi, žmogus tampa geru. Štai todėl aikido yra širdies reikalas.
Jūs teigiate, kad aikido mokymas nėra vien fiziologinis, bet treniruoja mokinį kaip asmenybę.
Man fiziologija aikido yra nugalėti kitą prieš tai, kai tas kitas gali įveikti mane, numatyti judesius.
Be to oponentas aikido yra tiesiog realiatyvi jėga, tai nėra absoliutus oponentas.
Taip, nėra priešininko. Jei žmogus puola, aš įsivaizduoju kad žmogus yra tarsi sferoje, kaip perteikė Leonardas Da Vinci. Kai dvi sferos susikerta – tai dziudo, nes mes laikomės vienas už kito. Taip aikido nebūna, nes mes vienas už kito nesilaikome, taigi mano ir mano partnerio sferos nėra tiesiogiai susietos, vos liečiasi. aikido yra tangentinio veiksmo menas. Yra gražus paveiksliukas padedantis suprasti aikido: įsivaizduokite voratinklį. Šis tinklas yra apskritimo formos ir voras yra pačiame centre, laukia. Aš irgi savame apskritime, aš laukiu. Kai kas nors įžengia į mano apskritimą, aš galiu veikti. Aš turiu laukti, kol kitas mane užpuls ir įžengs į mano apskritimą.
Tai individuali praktika.

Taip tai individuali praktika, kai aš sukuosi aplink oponentą ir išlaikomas neagresijos principas, In ir Jan tampa išbaigtais. Tai yra tai, ką žmonės turėtų suprasti.

Jūs teigiate, kad Prancūzijoje ir ypatingai JAV esama požiūrio į aikido meną klaidų, nes į aikido žiūrima kaip į savigynos kovos meną, nors Jūsų akimis tai atrodo visiškai kitaip.
Aikido yra nuostabus savigynos menas.

Bet tai nėra vien tai.

Taip, tai ne vien savigyna. Tuo pačiu, jei gatvėje būtume užpulti, mes galime apsiginti. Aikido yra ir atemi, tai yra smūgiai, kurie gali būti panaudoti. Nelengva mylėti žmogų, kuris turi ginklą. Aikido yra meilė, bet jei žmogus tave puola su peiliu, jis gali tave užmušti. Todėl reikia užpuoliką nuginkluoti, o tada galima smūgiuoti į jautrias vietas, taip kad smūgis nebūtų mirtinas. Man labai patinka treniruotės su ginklais. Jei žmogus turi ginklą, peilį ar kardą, aš vis tiek žiūriu į ginklus kaip į rankos tęsinį. Aš nekoncentruoju savo proto į ginklą. Aš matau žmogų kaip visumą ir nežiūriu ką jis turi rankoje.
Judesys.
Taip į judesių visumą. Aikido yra labai nuostabus. Jį praktikuoti gali jauni berniukai ir moterys, nes kritimai nėra grubūs. Vis daugiau ir daugiau žmonių praktikuoja aikido. Neauga taip greitai kaip dziudo ar karate, nes nėra varžybų. Aikido varžybos neįmanomos.
Kaip šis aikido mokymas yra perduodamas? Per mokinius?
Aš turiu daug pasekėjų Prancūzijoje ir vakarų Europoje. Aš sukūriau Europos aikido sąjungą, joje buvo apie vienuolika šalių. Tarp geriausių mokinių, žinoma, yra prancūzų, bet labiausiai ištikimi, labiausiai mano mylimi yra vokiečiai. Tai yra juokinga, mano brangioji ponia, nes aš esu buvęs karo belaisviu. Aš kovojau su vokiečiais, o dabar juos mokau aikido ir tai yra nuostabu. Aš mokau vyrus ten kur buvo karas ir dabar ten nėra karo. Vieną dieną aš pasakiau savo mokiniui vokiečiui: „Jei dabar būtų naujas karas tarp mūsų, ką tu darytum?”. Aš tai pasakiau prezidentui Rolfui Brandui: „Aš turiu ginklą, tu turi ginklą, mes susitinkame, vyksta karas tarp dviejų tautų”. Jis atsakė „Mes padėtume ginklus ir veiktume pagal aikido”. Aš buvau labai laimingas, tai nuostabu, ar taip nemanote? Meilė neturi ribų.
Savo knygoje Jūs taip pat kalbate apie paslėptą treniravimosi prasmę. Ką turėjote omenyje?
Paslėpta prasmė… nelengva paaiškinti. aikido yra praktikuojamas, o ne aiškinamas. Reikalinga daug treniruotis aikido, kad suprastum praktiką. Žodžiai neveikia, jie beverčiai. Paslėpta prasmė yra nugalėti savo agresyvią prigimtį. Daug dalykų mumyse yra blogi.
Ar yra norinčių mokytis dojo atranka?
Ne, nėra atrankos. Mokiniai mokosi žingsnelis po žingsnelio. Bendrai, pradedantys visada yra mokomi labiau patyrusių žmonių, su juodais diržais, turinčiais pirmą ar antrą daną. Mes taip rūpinamės pradedančiaisiais, žingsnelis po žingsnelio. Yra kelias ir jis keičiasi maždaug kas dešimt metų. Žmogus po dešimties metų kažką supranta. Aš kartą paklausiau Ueshibos: „Mokytojau, ar galiu užduoti klausimą?”. Jis pasižiūrėjo į mane ir atsakė: „Aš negaliu atsakyti į tavo klausimą, nes tu esi nepasirengęs suprasti”. Aš  paklausiau jo, kada būsiu pasirengęs, o jis atsakė: „Aš pats tai nuspręsiu”. Po dviejų metų jis mane išmokė to, ko aš iš pradžių negalėjau suprasti.
Tam, kad priimti mokymą, Jūs turėjote turėti švarų protą.

Mokytojas vieną dieną pasakė: „Tavo puodelis pilnas kavos, ištuštink kavą ir leisk man pripilti į jį arbatos”.

Aš manau, kad jis norėjo idėjų atsinaujinimo, nes kitas dalykas kurį jis pasakė buvo: „Jei puodelis visad pilnas, vanduo užsilaiko. Norint, kad vanduo būtų šviežias, jis turi būti reguliariai ištuštintas”. Ir „jei tavo ausyse skamba tavo paties balsas, kaip tu gali girdėti Dieviškąją harmoniją?”
Tai labai gera citata, kurios aš nežinojau.

Ar manote, kad vakariečiai gali priimti šias žinias be kritinio mąstymo?

Taip, manau, kad palaipsniui aikido gali būti suvienytas dvasioje apie kurią mes dabar kalbame. Ir tikiuosi kad pasaulis ir aikido pasaulis pamatys realų suvienijimą. Tai ateina. Doshu, Mokytojo Ueshibos sūnus, atkeliauja į Prancūziją Kovo 31 -ąją, ves seminarą Paryžiuje. Manau, jis pasakys kalbą apie draugystę, nes svarbiausias dalykas aikido yra vystyti draugiškus santykius.